Trečiosios dienos dienoraščio įrašai visada vėluoja, mat yra rašomi jau grįžus iš ekspedicijos, kai ateina metas atiduoti laiko duoklę šeimai, sveikatai ir kasdieniams darbams. Neslėpsiu, grįžti į kasdienybę sunku. Po trijų dienų itin intensyvaus mokymosi, koncentruotų žinių ir veiklos, atsimuši lyg į sieną ir tik vis dar gyvi kelionės įspūdžiai ir naujos kelionės laukimas padeda ramiai išsėdėti klasėje.
Taigi, išaušo trečiosios dienos, šeštadienio, rytas. Ašarojantis Salako dangus tarsi apgailestavo, kad turime palikti šį gražų, įdomų kraštą. Bet nieko nepakeisi – metas keliauti į pietvakarius, kur mūsų jau laukia namiškiai. Tik pakeliui dar daug ką reikia nuveikti ir pamatyti.
Atsisveikinome ir išvykome į Utenos rajono Užpalių miestelį, kuris istoriniuose dokumentuose, pirmą kartą paminėtas 1261m. Čia mūsų laukė Užpalių gimnazijos geografijos mokytojas, Žygeivių klubo vadovas Giedrius Indrašius. Jis mums papasakojo apie Užpalius juosusią gynybinių piliakalnių sistemą. Įkopėme į Šeimyniškių piliakalnį ir iškėlę Jotvingių vėliavą ,,užėmėme“ dar vieną Sėlių žemių piliakalnį. Ant šio piliakalnio X-XV a. prie Pilupio ir Piliaus upelių santakos stovėjo Užpalių pilis. Užpalių pilis strateginiu atžvilgiu buvo viena svarbiausių šio ruožo tvirtovių, gynusių Sėlių ir Lietuvių žemes nuo kalavijuočių. Ši pilis net iki XVII a. turėjo karinį viršininką ir įgulą. Sužinojome, iš kur kildinamas Šeimyniškių piliakalnio pavadinimas. Pasirodo, tai susiję ne su šeima, bet su belaisviais. Jotvingių genties atstovai ant piliakalnio pažaidę senovinį piemenų žaidimą toliau leidosi ieškoti lobių.
Ir mums labai pavyko! Radome tikrą geografinį lobį – įspūdingas, Jotvingių genčiai dar nematytas konglomerato uolas. Jei jums norėsis pajusti uolų didybę, nereikia važiuoti svetur, jų galima pamatyti ir Lietuvoje. Netoli Užpalių miestelio rasite Šeimyniškių atodangą su konglomerato uola, kas paliks neišdildomą įspūdį. Anksčiau šioje vietoje buvo žvyro karjeras, todėl vietiniams ši vieta geriau žinoma kaip Šeimyniškių karjeras. Bekasant žvyrą buvo atkasti masyvūs iš molio, žvyro ir smulkių akmenukų susiformavę luitai. Tokios uolos susiformuoja požemiuose vykstant sudėtingiems hidrocheminiams procesams, kurių metu išsikristalizuoja kalcitas. Požeminiams vandenims pasiekus laidų ir poringą žvyro sluoksnį kalcitas išsikristalizavo, tvirtai sulipdė smėlio, žvyro, gargždo nuogulas ir susidarė toks darinys, vadinamas konglomeratu. Čia stovinčios konglomerato uolos yra labai didelės. Jeigu jūs atvyksite, darydami nuotraukas nepamirškite prie jų pozuoti ir patys, tik taip galėsite fotografijomis perteikti uolų didybę. Rezultatas bus toks, kad galėsite pašmaikštauti draugams sakydami, jog lankėtės užsienyje esančiuose kalnuose! ,,Žygeivių“ klubo vadovas mums pasiūlė pažaisti geologinį- inžinerinį žaidimą, iš gargždo meistravome statinius.
Užpaliuose daug senovę menančių statinių. Mes aplankėme išlikusius senojo dvaro statinius, vandens malūną . Etnokonfesinių lobių ieškotojai susipažino su Užpalių Šv. Nikolajaus cerkve. Dar sužinojome, kad šiame miestelyje gimė ir jaunystėje išdaigas krėtė pirmasis Lietuvos geopolitikas, Vytauto Didžiojo universitete ir Kalifornijos universitete dėstęs, Kazys Pakštas(1893-1960). Su juo susipažįstame 12 klasėje skaitydami M. Ivaškevičiaus pjesę „Madagaskaras“. Tai jam kilo mintis įkurti ,,atsarginę“ Lietuvą – ,,Dausuvą“. Šiam tikslui esą reikėtų išpirkti žemes kurioje nors rečiau gyvenamoje Afrikos arba Amerikos dalyje, kad pavojaus atveju lietuviai turėtų kur migruoti ir išlaikyti lietuvybę.
Užpaliuose radome ir ,, hidrogeologinį gamtos lobį“, Krokulės (Lygamiškio) šaltinį. Šaltinis nuo pagonybės laikų laikomas stebuklingu, nes vanduo garsėja nepaprastomis savybėmis gydyti įvairias ligas. Aukštaičiai šį šaltinį vadina šventu. Giedrius mums išdavė stebuklo paslaptį- žemės gelmėse, iš kurių trykšta šaltinis, yra sidabro dalelių, kurios išvalo vandenį, o kildamas į paviršių jis dar prisisotina mikroelementais. Atsigaivinę ypatingu Krokulės šaltinio vandeniu, kuris butelyje negenda iki 2 mėnesių, ir įsipylę jo parvežti lauktuvių, patraukėme į Anykščių pusę. Važiuodami į Anykščius matėme Šeimyniškėlių piliakalnį. Visai tikėtina, jog Šeimyniškėlių piliakalnis yra pati karaliaus Mindaugo sostapilio Vorutos vieta. XIII a. viduryje čia stovėjo valstybinė medinė pilis, saugojusi šiaurinį Lietuvos valstybės pasienį.
Anykščiuose visų pirma aplankėme Rašytojų kalnelį, kur mūsų laukė pažintis su A. Baranausku, jo klėtele, kur sukurta žymioji poema „Anykščių šilelis“. Sėdėdami žolynų darželyje, vaikščiodami po memorialinį parką išgirdome daugybę įtraukiančių istorijų, kartais ir gan intymių paslapčių apie rašytojo gyvenimą ir jo brolio anūko A.Ž. Vienuolio pastangas išsaugoti rašytojo palikimą ateities kartoms.
Kadangi poemoje A. Baranauskas aprašė realų mišką, esantį į pietus nuo Anykščių, norėjome savo akimis įsitikinti, kad tai, kas aprašyta kūrinyje, tikrai egzistuoja. Anykščių šilelyje ieškojome biologinių lobių – gyvų organizmų savo buveinėse. Šilelyje esantis Puntuko akmuo – antrasis pagal dydį riedulys Lietuvoje ir yra Anykščių šilelio kraštovaizdžio dalis. Akmenyje įamžinti garsūs Lietuvos lakūnai S. Darius ir S. Girėnas. Gidė minėjo, kad, naujausiais duomenimis, Puntukas sveria ne 265 tonas, bet apie 400! Šalia su Jotvingių genties vėliava įsiamžinome ir mes. Vėliau aplankėme šventuosius ąžuolus, kuriuos poemoje paminėjo poetas A. Baranauskas. Vienas iš jų jaunas, dar neseniai sodintas, o kitą tikrai matė ir poemos autorius, mat jam apie 300 metų. Mokiniai šiame miške turėjo atlikti užduotis: nufotografuoti kuo daugiau poemoje „Anykščių šilelis“ paminėtų grybų, medžių. Kaip jiems sekėsi, pamatysime darbų pristatyme.
Na, o būti Anykščiuose ir neužlipti ant Laimės žiburio (taip Liudiškių piliakalnį, kur palaidotas rašytojas Jonas Biliūnas, vadina žmonės) būtų tikrai neatleistina. Pagal vietinių legendą, reikia sugalvoti norą ir lipti į viršų skaičiuojant laiptų pakopas. Jei nesuklysime, neatsisuksime atgal, tai mus aplankys laimė. Mokiniai pamėgino tai padaryti. Gaila, kad skaičiai skyrėsi, tai dabar tiksliai nežinome, kieno norams lemta išsipildyti.
Bet misija įvykdyta – nusifotografuota su gimnazijos vėliava dar ant vieno piliakalnio. Taigi keturiasdešimtmetį švenčiantys jotvingiškiai savo kolekcijoje jau turi aplankę 3 piliakalnius, jaučiamės svariai prisidėję prie projekto „40 metų – 40 piliakalnių“.
Visą kelionę džiaugęsi palankiais keliauti orais, iš Anykščių buvome palydėti prapliupusio lietaus. Jis nuplovė dulkes, nuovargį ir įkvėpė minčių ateities žygiams.
Gamta aplink mus 