Gamta mūsų ekspedicijai pasakė „gana“. Maždaug „jūs kaip norit, o man – ruduo“. Pirmadienio vakare prasidėjęs lietus merkė Vilnių ir ryte. Iškilo didelė grėsmė mūsų planams. Dairėmės į dangų, tikrinom visas įmanomas orų prognozės programėles telefonuose, bet paguodžiančių žinių dėl prablaivėsiančio dangaus niekas nežadėjo. Ryte viskas vyko pagal planą. Pusryčiai, viešbučio raktų pridavimas ir vizitas į Saugomų teritorijų Nacionalinį lankytojų centrą. Mums ši vieta buvo itin svarbi. Kadangi pastaruosius kelis metus vis lankydavomės skirtingose Lietuvos saugomose teritorijose, visada vienas iš tikslų būdavo pažintis su lankomos teritorijos lankytojų centro ekspozicija, bendravimas su ją prižiūrinčiais specialistais, kurie būdavo pirmieji pagalbininkai realizuojant mūsų išsikeltus tos teritorijos pažinimo ir tyrinėjimo tikslus, tai Nacionalinis lankytojų centas patyrusiems ekspedicijos dalyviams sudėliojo visus taškus ant „i“ suvokiant saugomų teritorijų apsaugos politiką, o naujai prisijungusiems prie ekspedicijos buvo puiki pradžia perprantant ekspedicijos projekto esminius tikslus.
Rudeninis lietus nuplovė mūsų planus susipažinti su Antakalnio istoriniais – architektūriniais lobiais. Teko tenkintis stebint Antakalnio perlus pro autobuso langą ir klausant mokytojų Virginijos Svinkūnienės ir Rimos Bartkienės parengtus komentarus. Ir aš, ir mokytojos tikimės, kad tapę studentais ir Vilniaus rezidentais mūsų mokiniai prisimins, kad Antakalnis yra ta vieta, kur, turint laisvo laiko, verta užklysti ir savarankiškai pasigrožėti čia slypinčiais lobiais. Tiesa, vieną vietą, Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, aplankėme – jos grožio nepapasakosi.
Pietaudami vis stebėjome dangų. Jokių prošvaisčių. Kaip lijo, taip lijo. Teko greitai keisti planus, atsiprašyti gido Pavilnių regioniniame parke, atsisakyti žygio Pučkorių pažintiniu taku ir ieškotis pažintinių veiklų ir lobių po stogu. Taigi, iškeitėme dabartinę sostinę į, nors ir trumpai buvusią, istorinę, ir išvykom į Trakus. Žmonės juk tam ir statė pilis, kad jos apsaugotų mus nuo priešų – šalčio ir lietaus taip pat. Perkėlėme lobių medžioklę į Trakų istorinį nacionalinį parką, jei konkrečiau – Trakų salos pilį. Galit juoktis iš mūsų: „rado ką aplankyt, nustebinot“. Taip, kiekvienas statistinis pilnametystės sulaukęs Lietuvos pilietis čia būna apsilankęs kokius 5 kartus, bet, patikėkit manim, šios pilies ekspozicijos lobynas tikrai neišsemiamas. Ypač, jei pasuki savo mąstymą kiek kitu kampu. Niekam ne paslaptis, kad mano naujų idėjų ieškiklis sufokusuotas ties STEAM ugdymu. Viduramžiuose radom tiek STEAM, kad vakarykštiems praktikos darbams VU nenusileidžia. Natūralu, visais laikais žmonės stengėsi visas inovacijas kuo greičiau diegti realybėj, nes nuo to dažnai priklausė jų gyvybė. Čia tik mes turim tokią prabangą turėti milžinišką kiekį žinių ir jų netaikyti, nes ir taip gerai gyvenam. Viduramžiais buvo kiek kitaip: nesinaudoji inovacijomis ( pvz. parakas) – pralaimėjai, neseki naujausiomis ginkluotės tendencijomis – A†A. Edukacinė programa „ Vytauto Dižiojo pėdsakais“ manęs neįkvėpė (ai, nesidomiu tom kunigaikščio ir kunigaikštienės miegamųjų istorijom), bet va „Karyba“ ne tik privertė dažniau plakt širdį, bet ir pagimdė porą galimų integruotų užsiėmimų, pvz., šalmų raidos tema (šalmų konstrukcijos tobulėjimas glaudžiai susijęs su žmogaus gyvybės išsaugojimu ir fiziologinių poreikių tenkinimu, o tam reikia atitinkamų fizikos ir inžinerinių žinių).
Pavakarieniavę Trakuose skubėjome namo. Šiaip ar taip, ryt visiems į pamokas. Tik pakeliui neatsispyrėme, Jotvingiams parvežėme dar vieną „užkariautą“ piliakalnį. Šį kartą tai buvo Lepelionių piliakalnis, dažniausiai vadinamas Napoleono kepure. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia ir čia buvo lietuvių genties gyvenvietė.
Kaip ir visa, kas gyva gamtoje, žiemai prisikaupėme atsargų. Žinių, įspūdžių, naujos patirties atsargų, kurias artimiausiais mėnesiais paversime pagrindu savo kūrybiškumui ugdyti.
Gamta aplink mus 