O rytas išaušo gražus. Pro debesį švysčiojo saulė, pusryčiauti susirinko visi. Vadinasi, mėnulio pilnaties poveikis buvo minimalus. Pavalgę sočius ir skanius pusryčius, išsiruošėme į lobių medžioklę.
Einant Salako pažintiniu taku, kuris reprezentuoja Salako miestelį ir jo apylinkes, teko nužingsniuoti 5 kilometrų atstumą. Didelį įspūdį paliko Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia, kuri yra neoromaninio stiliaus, bet turi ir neogotikos bruožų. Gražutės regioninio parko kultūrologė Kristina, keliaujanti su mumis jau antra diena, labai išsamiai supažindino su bažnyčios statybos istorija, architektūriniais ir konstrukciniais elementais. Įspūdinga, kad visa bažnyčia pastatyta iš akmens blokų, kurie yra skirtingo dydžio ir apdirbimo. Apniukusi diena tapo saulėta, kai įėjome į vidų ir pamatėme įspūdingus vitražus. Atpažinome Maironį, A. Baranauską, M. Valančių ir kitus dvasininkus bei šventuosius.
Toliau eidami susipažinome su paskutiniojo ledynmečio liudytoju – Salako ozu. Ozai – tai ilgos ir siauros reljefo formos, kurios susidarė iš smėlio ir žvyro nuogulų vandens tirpsmo tėkmių vagose ledyno viduje. Šį geografinį – biologinį darinį išnaudojome pamokai apie geninius paukščius. Įgytų žinių patikrinimas buvo atliktas rytinės mankštos forma, o vertinimas – geros nuotaikos užtaisas visai dienai.
Kitas sustojimas buvo prie Luodžio ežero, kuris yra šeštas pagal dydį Lietuvoje, kur pratęsėme paskaitą apie paukščius, sužinojome, apie mums naują poledinės žūklės būdą – luokijimą. Į detales nesileisime, nes gamtos mylėtojai nesupras.
Eidami paežerės pažintiniu taku, susipažinome su aliuvinio miško ypatybėmis ir žavėjomės ežero salų panorama iš apžvalgos bokšto. Kadangi didžiausia Luodžio ežero sala turi Sadausko pavadinimą, tai vienas mūsų medžioklis, nešiojantis tokią pavardę, pareiškė į ją teritorines pretenzijas.
Vėliau maršrute įdomios pasirodė Salako totorių bei senosios miestelio kapinės.
Popietės žygis vyko Degučių apžvalgos taku. Takas nors ir trumpas, bet itin turtingas įvairių buveinių ir bioįvairovės atžvilgiu. Retai pavyksta nedidelėje teritorijoje stebėti brandų pušyną, aukštapelkę ir žemapelkę. Mokiniai turėjo puikią progą išmokti praktiškai skirti pelkių tipus pagal dominuojančią augaliją, paviršiaus reljefą ir vandens kiekį. Aplankėme ir Degučių pilkapius. Jie žymi palaidojimus būdingus, IX – XII amžiams. Ši teritorija vertinga ir kraštovaizdžio ir reljefo formų atžvilgiu.
Po ledynmečio susiformavę keimai vėliau žmonių buvo paversti piliakalniais. Vakariniai ir šiaurės vakarų šlaitai statūs, šiaurės, rytiniai ir pietiniai – žemi ir nuolaidūs. Kalvos viršūnėje yra beveik apskrita aikštelė. Jotvingių gimnazijos garbei, turėdami puikią progą stengėmės praplėsti genties teritoriją užimdami Degučių piliakalnį. Sudarėme sandėrį su vietos sėlių palikuonėmis, mūsų vadovėmis, bet buvome įvilioti į spąstus: užlipome ir vėliavą iškėlėme lengvai, ir taip pat lengvai buvome supažindinti su Aukštaitijos bruožais – leistis nuo piliakalnio teko stačiuoju šlaitu. Potyris nepakartojamas. Vėliava išsaugota garbingai, o ,,užgrobėjai“ gyvi ir sveiki.
Labai įdomi tarp vietinių pasakojama legenda. Padavimas pasakoja, kad šis piliakalnis atsirado dar tais laikais, kai po mūsų žemę vaikščiojo milžinai. Anot legendos, milžinas vardu Samanis paėmė žemių saują ir supylė ją į vieną vietą. Toje vietoje, iš kurios buvo imta žemė, atsirado Samanio ežeras, o iš supiltų žemių išdygo Degučių (Ažusamanio) piliakalnis. Prie garbingos Aukštaitijos istorijos prisidėjo ne tik sėlių gentys, bet ir mistiniai milžinai.
Savo klastą mūsų vadovės atpirko įspūdinga dviejų dienų veiklos refleksija ir dovanomis.
Atsisveikinę su vadovėmis, vykdami vakarieniauti negalėjome pralesti progos įsiamžinti ant Antalieptės marių, kurios yra pats didžiausias Rytų Aukštaitijos hidrologinis lobis.
Po vakarienės vykome palydėti saulės į Zarasus, kur trumpai dar ir lobių paieškojome.
Visiems darbo savaitė jau baigėsi, o mūsų laukia paskutinė, ne mažiau įdomi trečioji ekspedicijos diena.
Gamta aplink mus 