Vėl gimnazija aptuštėjo porai dienų – 50 jotvingių bendruomenės narių išvykome į antrąją ekspedicijos kelionę – lobių medžioklę, šį kartą į Vilnių. O kur gi dar ieškoti lobių, jei ne viename seniausių Europos universitetų – VU, konkrečiai Chemijos ir geomokslų fakultete. Nepatikėsite, kiek visokių įdomybių mes čia išgirdom ir pamatėm.
Dieną pradėjome įšokę į studentų batus, su viltimi, kad tie batai taptų nuolatine avalyne, mus sveikinimu pasitiko Geomokslų instituto direktorius prof. E. Rimkus. Vėliau vyko doc. G. Žaržojaus paskaita „Inžinerinė geologija, dabartis ir perspektyvos“, kurios metu mums buvo pristatyti geologinės aplinkos lauko ir laboratoriniai tyrimo metodai, šios mokslų srities ateitis – distanciniai tyrimo metodai, kur susiduria fizika, chemija ir aplinkos mokslai. Toliau nėrėme į paleontologiją. Pradėjo prof. S. Radzevičius, pristatęs mums paleontologijos mokslo istoriją, tarptautinę chronostratigrafijos skalę, fosilijų klasifikaciją paskaitoje „Geologinė laiko skalė. Kaip keliavo geologiniu laiku dabartinė Lietuvos teritorija“, o pratęsė prof. A.Spiridonov paskaita „Paleontologiniai metodai pasaulio pažinimui“. Visai kitomis akimis pažvelgėme į Lietuvos teritorijos istoriją. Pasirodo, spėjome pabuvoti pietų pusrutulio dalimi, Devono periodu būtent mūsų teritorijoje į sausumą išlipo ir vystėsi keturkojai stuburiniai. Pristatytos makrofosilijos ir jų įvairovė, lyginant su dabartine bioįvairove, stebino savo dydžiais ir formomis. Pvz., Magyarosaurus arba nykštukinis zauropodas buvo „vos“ 2,1m aukščio, kai tuo tarpu pterozaurai Azhdarcho (panašiausi į milžiniškus gandrus) siekė 10-12 m. Lektorius atskleidė žmogaus žavėjimosi plėšrūnais, ypač katėmis, paslaptį: jie mus medžiojo ir mes įpratome juos nuolat stebėti (Stokholmo sindromas, ne kitaip).
Po pietų perėjome prie praktinės veiklos. Eiliškumą darbų sunku nusakyti, grupės keitė viena kita laboratorijose vis parūgodamos per ilgai užtrukusius. „Paleobotaniniai metodai biologijoje“ ( dr. G. Vaikutienė), kur stebėjom titnagdumblius ir žiedadulkes iš nuosėdinių uolienų. „Kristalinio pamato uolienos pro mikroskopą“ (magistrantė J. Putnaitė) darbų metu pro poliarizuotos šviesos mikroskopus stebėjome metamorfinių ir magminių uolienų šlifus. (Tik pabudusi vienos mokytojos sąžinė apsaugojo ametistą lavoje nuo kelionės į Alytų: štai kaip brangakmeniai veikia humanitarus😉 )
Geologijos muziejaus ekspozicijoje jau kiekvienas rado po objektą, dėl kurio užsidegė akys ir pradėjo tirtėti rankos ir kojos. Dr. E. Rudnickaitė pristatė muziejaus eksponatus, daugiausiai dėmesio skirdama įvairioms fosilijoms, kurių didžiausia – pilnas mamuto Gošos skeletas. Jau antras kartas, kai VU Geologijos muziejuje galima pamatyti visą šio išnykusio gyvūno skeletą. Jis rastas Kotelno saloje – didžiausioje Anžu salų grupės saloje Naujojo Sibiro salyne, Jakutijoje (Rusija). Tai labiausiai į šiaurę nutolęs žinomas mamuto skeleto radinys. Skeletas rastas 2003 m. rugpjūčio mėnesio ekspedicijos metu. Nustatyta, kad jis gyveno apytikriai prieš 45 000 metų. Būdamas gyvas šis mamutas svėrė apie 7 tonas ir rudenį, gausiai priėdęs įvairių smilginių ir varpinių augalų, siekė 5,1 m, o dabar jo ūgis „tėra“ 3,1 m. Tai labiausiai į šiaurę nutolęs žinomas mamuto skeleto radinys.
Išvykdami padėkojome VU geologijos muziejus puoselėtojai dr. Eugenijai Rudnickaitei už iniciatyvumą skatinant Alytaus Jotvingių gimnazijos mokinių žingeidumą, dalijantis žiniomis ir patirtimi bei tarpinstitucinio bendradarbiavimo stiprinimą. VU chemijos ir geomokslų instututo direktoriui prof. Egidijui Rimkui už partnerystės tarp Alytaus Jotvingių gimnazijos ir Vilniaus universiteto skatinimą ir galimybę mokiniams susipažinti su geomokslų srities akademine ir tiriamąja veikla. VU chemijos ir geomokslų fakulteto dekanei prof. Aldonai Beganskienei už partnerystės tarp Vilniaus universiteto ir Alytaus Jotvingių gimnazijos puoselėjimą.
Po vakarienės išsiruošėme į pažintį su naktiniu Vilniaus senamiesčiu. Įspūdžius galime apibūdinti tirmis žodžiais – NUO-STA-BU! Charizmatiški gidai, prisistatę kaip Barbora ir Augustas, vedė siauromis grindinio gatvelėmis iki Užupio. Susipažinę su Užupio konstitucija, grožėjomės svajonių sūpynėmis virš Vilnelės, menininkų – skvoterių įkurta galera po atviru dangumi. Pakeliui aplankėme visus įmanomus ir neįmanomus gotikos, baroko ir klasicizmo šedevrus senamiestyje. Klaidžiodami siauromis gartvelėmis pasijutome kaip viduramžiais. Beldėmės į gražiąsias Vilniaus universiteto duris, grožėjomės pačiu aukščiausiu senamiesčio bokštu – Šv. Jonų bažnyčios bokštu. Pažintį su senamiesčiu baigėme prie Vilniaus rotušės.
Gamta aplink mus 